Nekaltumo prezumpcija yra vienas pagrindinių konstitucinių ir baudžiamosios teisės bei proceso principų, kurį sudaro siauresnės apimties principai ar elementai:
- teisingas ir nešališkas bylos nagrinėjimas;
- greitas ir tinkamas teismo procesas;
- žmogaus orumo garantavimas;
- ikiteisminis įkalinimo netaikomas, jei nėra realios grėsmės, kad asmuo pabėgs ar būdamas laisvėje, toliau darys nusikaltimus;
- nuosavybės teisės gali būti apribotos tik remiantis tinkamu teismo procesu;
- asmuo neturi būti verčiamas prisipažinti kaltu ar duoti parodymus prieš save.

Nekaltumo prezumpcijos principo šaknys driekiasi į Antikinės Romos teisę ir, vienu ar kitu būdu, buvo paminėta 1215 m. Didžiojoje laisvių chartijoje, 1529 m. Lietuvos Statute ir 1789 m. Prancūzijos revoliucijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Nuo XVIII a. tai tapo konstituciniu principu ir kiekvieno kaltinamojo neliečiama asmens teise. Nekaltumo prezumpcijos principas yra universalus ir egzistuoja tiek civilinės (kontinentinės), tiek ir bendrosios teisės sistemoje.Nors Jungtinių Valstijų konstitucijoje nėra tiesiogiai įvardintas "nekaltumo prezumpcijos“ principas, tačiau jis galutinai buvo įtvirtintas 1895 m. JAV Aukščiausiojo Teismo byloje Coffin prieš Jungtines Valstijas. Tuo pačiu pasakytina, jog šiuo metu JAV Konstitucijos Ketvirtojoje, Penktojoje, Šeštojoje, Aštuntoje ir Keturioliktojoje pataisose vienaip ar kitaip reguliuojami kaltinamojo apsaugos klausimai. Šio principo universalumas patvirtintas 1948 m. Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnyje. Taip pat ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 dalyje teigiama, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Galima aiškiai konstatuoti, jog, jei negaliotų „nekaltumo prezumpcijos“ principas, o valstybė neturėtų pareigos įrodinėti kaltės, tuomet kaltinamajam nebūtų užtikrinta teisė į teisingą procesą. Suprantant nevienodą asmens ir valstybės padėtį baudžiamajame procese, nekaltumo prezumpcijos principas suponuoja įrodinėjimo naštos perkėlimą išimtinai valstybės atžvilgiu. Ši valstybei tenkama įrodinėjimo našta yra būtina, siekiant išlaikyti visuomenės pasitikėjimą teisine valstybe, socialine tvarka ir nešališkumu. Nekaltumo prezumpcija susijusi su reikalavimu, kad visos abejonės dėl asmens kaltumo turėtų būti traktuojamos atsakomybei traukiamo asmens naudai. Šis reikalavimas kyla dėl ypatingai griežtų baudžiamosios atsakomybės sankcijų ir su teistumu susijusių pasekmių. Kitaip tariant, šis principas reiškia, kad iš esmės yra geriau išteisinti kaltuosius, dėl kurių kaltės kyla abejonių, nei nuteisti nekaltą asmenį. Mes esame įsitikinę, jog konstituciškai garantuota nekaltumo prezumpcija gali pasitarnauti, kaip valstybės, jos institucijų bei pareigūnų įgaliojimų viršijimo konstitucinis ribojimas bei geriau užtikrinti teisinės valstybės, demokratijos ir žmogaus teisių gynimo garantijas.

https://www.fairtrials.org/presumption-innocence

https://encyclopedia2.thefreedictionary.com/Presumption+of+Innocence

https://www.legalmatch.com/law-library/article/presumption-of-innocence-laws.html

https://journal.indianlegalsolution.com/2020/01/15/the-exception-to-the-golden-rule-of-innocent-until-proven-guilty-diya-dutta/#_ftn2